Tikrai knyga ne tipiškai vaikiškai parašyta – jokio čiūčiavimo, jokio siaubingų gyvenimiškų reikalų pridengimo, saldžialiežuvavimo – čia dažnai ir nesiseka, ir dalykai vyksta žiauriai ir neteisingai, ir tenka ilgai laukti bet kokio teisybės grūdo. Galima iš šios knygos DAAAUG visko išmokti ir pasiimti (vien tai, kad pagrindinė veikėja – nebyli mašinistė beždžionė, jau daug reiškia), bet niekas nekišama į gerklę, o paties autoriaus apskritai nesijaučia – taip įsiskaičiau, kad neįrodysit, jog istoriją man ne gorila Salė papasakojo :))) Užtat su kaupu nuotykių, gėrio ir šviesos, pertepant tokia pat didele (visgi, 600 psl) doze siaubo, netikėtumų, blogų sprendimų, mirties ir išdavysčių. Tai valio ir ačiū dievams (o šiaip tai tiesiog labai geram autoriui) – šioje knygoje yra labai daug tinkamų (ir nelabai) sprendimų, bet didaktikos nerasit. Dažnai vaikiškoje literatūroje dažnai pasitaikanti, paauglių literatūroje subtiliau dengiama, bet visgi egzistuojanti. Ko knygose vaikystėje nemėgau, o vėliau tuo labiau nepamėgau, yra didaktika.
0 Comments
Leave a Reply. |